in the PONS Dictionary
allocūtiō <ōnis> f (alloquor)
2.
- allocutio
-
| Case | Singular | Plural |
|---|---|---|
| Nominative | allocūtiō | allocūtiōnēs |
| Genitive | allocūtiōnis | allocūtiōnum |
| Dative | allocūtiōnī | allocūtiōnibus |
| Accusative | allocūtiōnem | allocūtiōnēs |
| Ablative | allocūtiōne | allocūtiōnibus |