in the PONS Dictionary
amīcitiēs <ēī> f Lucr.
→ amicitia
See also
amīcitia <ae> f (amicus)
1.
a.
| Case | Singular | Plural |
|---|---|---|
| Nominative | amīcitiēs | amīcitiēs |
| Genitive | amīcitiēī | amīcitiērum |
| Dative | amīcitiēī | amīcitiēbus |
| Accusative | amīcitiem | amīcitiēs |
| Ablative | amīcitiē | amīcitiēbus |
No example sentences available
Try using a different entry.